Lapkričio 3 d. Elektrėnų savivaldybės pedagogai dalyvavo pažintinėje ekskursijoje „Evos takais“. Ieva Simonaitytė (Ewa Simoneit, 1897 m. sausio 23 d. Vanaguose – 1978 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje, palaidota Vilniuje, Antakalnio kapinėse) yra viena iš lietuvių literatūros klasikų, XX a. antroje pusėje įsitvirtino jos, kaip didžios rašytojos iš Mažosios Lietuvos, įvaizdis.
   Maršrutas prasidėjo Priekulėje, architektūriniu ir urbanistiniu požiūriu vertingame mieste, įsikūrusiame šalia Minijos upės vingio. Priekulės vardas pirmą kartą paminėtas 1540 metais, miesto centras, susiformavęs XIX a., atitinka tipišką didesnį Mažosios Lietuvos miestą. 1587 m. čia buvo įkurta seniausia Klaipėdos krašte evangelikų liuteronų parapija. Apie 1590 m. įsteigta parapinė mokykla, pirmoji bažnyčia pastatyta 1636 m. Manoma, kad Vokiečių ordino laikais (iki 1525) būsimos Priekulės vietoje buvo įrengta koplyčia, o pavadinta Paminijo kaimo seniūno Luko Priekulės (Lucas Precol) vardu. 1860–1918 Priekulėje veikė J. Schröderio ir J. Traušio spaustuvė. J. Schröderis palaidotas netoli Priekulės, XIX a. įkurtame Kliošių parke. 1875 pro Priekulę nutiestas Klaipėdos–Tilžės geležinkelis, 1875 m. atidarytas geležinkelio kompleksas, ant kurio fasado išlikęs vokiškas užrašas, pastatytas dvarininko L. Gleicho paštas. Priekulės geležinkelio stoties kompleksas yra vienas iš autentiškiausių ir įspūdingiausių objektų buvusio Klaipėdos krašto – Mažosios Lietuvos etnokultūriniame regione. 1923 Priekulė su Klaipėdos kraštu prijungta prie Lietuvos.
   Priekulėje dirbo žymus vokiečių rašytojas E. Vichertas, daugiausiai rašęs prūsiška ir lietuviška tematika, gyveno ir kūrė rašytoja I. Simonaitytė. Jai 1997 m. miesto centre atidengtas paminklas „Šventvakarių Ėvė“. Šiandien rašytojos memorialiniame name, kuriame 1961–1978 m. ji praleisdavo vasaras, įrengta ekspozicija apie rašytojos kūrybos sąsajas su šio krašto buitimi ir etnografija. Romane „Aukštųjų šimonių likimas“ rašytoja aprašė Klaipėdos krašto žmonių gyvenimą, jame minimas žiaurus Priekulės dvaro valdytojas Puserna.
   Lankupių kaime, nuo Priekulės nutolusiame 8 km., 1863 m. pradėtas kasti Karaliaus Vilhelmo kanalas, kurio ilgis – 157 m., abiejuose galuose įrengti dviejų dalių suveriami vartai, šliuzo plotis 11 m. XX a. pr. per Miniją nutiestas ilgiausias Lietuvoje kabantis tiltas: 130 m ilgio ir 1,4 m pločio. Lankupių kapinėse palaidoti I. Simonaitytės protėviai. Kai rašytojos motina Ėtmė Simonaitytė dirbo pas ūkininkus Stubrius (jų sodybos neišliko) samdine, ūkininkų vyriausiasis sūnus Jurgis buvo pamilęs Ėtmę, bet tėvai pasipriešino vedyboms. Iš Jurgio buvo atimta paveldėjimo teisė, o besilaukianti Ėtmė išvaryta iš sodybos.
   I. Simonaitytė su motina Šventvakarių kaime pragyveno metus. Čia būdama septynerių-aštuonerių metų duoną pelnydavo dirbdama mažų vaikų, dažnai naujagimių, aukle. Seniūnija jas išvarė iš kaimo, kaip prisimena rašytoja, motinai buvo paaiškinta, kad „Ji turinti ubagą vaiką ir, ko gero, vieną gražią dieną imsianti ir paprašysianti savo vaikui duonos.“ Kapinaitėse antkapių užrašuose išlikę įrašų gotišku šriftu, lotyniškai.
   Vanagiai – I. Simonaitytės gimtinė, joje gyveno Ėtmės Simonaitytės seserys Ilžė Šauklienė ir Marė Dūdjonienė su savo šeimomis. 1909 m. kaime pastatyta dvinavė raudonų plytų bažnyčia, projektuota meistro Tamošaičio iš Ragainės. I. Simonaitytė mini, kad čia dirbo evangelikų liuteronų kunigai Martinas Melhornas ir jos globėjas Emilis Rudolfas Hugo Bleiweissas. 1977 m. rašytoja įkalbėjo savo jaunystės dienų bičiulį operos danininką Ernsą Schumanną surasti kvalifikuotą meistrą bažnyčios vargonams suremontuoti. Vanagų parapijos kapinėse palaidotas Emilis Rudolfas Hugo Bleiweissas, yra kenotafas su užrašu „Etmė Budrienė. Simonaičių šiema“. Tai simbolinis I. Simonaitytės motinos kapas. Čia ilsisi ir daugiau rašytojos giminaičių.
   Memorialiniame muziejuje, įkurtame 1979 m., išsaugota autentiška 1961–1978 m. aplinka. Ypatingai vertinga senų knygų biblioteka. Muziejaus aplinką puošia rožynas, jazminai, graikinis riešutmedis, raudonlapis bukas.
   Žiaukų kaimo kapinėse palaidotas I. Simonaitytės tėvas Jurgis Stubra (1977–1938). Jo kapą rašytoja lankydavo, prisiminimų knygoje likęs jos pirmas ir galbūt vienintelis susitikimas su tėvu.
   Pažintinis maršrutas buvo įdomus, informatyvus, įspūdingas.

Vyr. lietuvių klb. mokytoja Kristina Poderytė, vokiečių klb. mokytojas metodininkas Povilas Liperskis