Kartais planuojame vieną dieną, o gyvenimas paruošia visai kitą. Būtent taip nutiko mūsų Empatijos žygyje, kurį vedė Vytautė iš Herojaus mokyklos. Ji dalijosi patirtimi, sukaupta dalyvaujant Erasmus+ projekte apie empatiją, o mūsų laukė ne tik žygis, bet ir įvairios veiklos, stotelės, pokalbiai bei piknikas prie ežero.
   Tiesa, gamta tą rytą, panašu, turėjo savų planų.
   Vos tik pajudėjome į kelią, mus pasitiko lietus. Ir ne toks simbolinis, kuris tik pagąsdina. Ne. Tikras, rimtas, atkaklus lietus, nusprendęs kartu su mumis nueiti visą maršrutą. Atrodė, kad dangus nusprendė praktiškai patikrinti, ar tikrai supratome empatijos, kantrybės ir gebėjimo prisitaikyti pamokas.
   Permirkome visi. Batai, striukės, kuprinės ir, tikėtina, kai kurios viltys apie saulėtą pikniką prie ežero.
   Tačiau būtent tada ir prasidėjo gražiausia šio žygio dalis.
   Vietoje skundų girdėjosi juokas. Vietoje niurzgėjimo – pokalbiai. Vietoje klausimo „kodėl taip nutiko?“ vis dažniau skambėjo „na, bent jau bus ką prisiminti!“.
   O prisiminti tikrai bus ką.
   Nors dalies suplanuotų veiklų įgyvendinti nepavyko, visi kartu sėkmingai pasiekėme finišą. Ten mūsų laukė tikra staigmena – šiluma, arbata ir karšti hotdogai. Didžiulis ačiū gimnazijos valgyklos darbuotojoms, kurios tapo tikromis šio žygio herojėmis. Jų pagalba ir rūpestis padėjo lietingą nuotykį paversti jaukiu bendrystės vakaru.
   Susėdę kartu gaminome hotdogus, gėrėme arbatą, šnekučiavomės ir juokėmės iš savo šlapių nuotykių. Ir kažkaip labai greitai paaiškėjo, kad svarbiausia žygio dalis visai ne kilometrai, ne stotelės ir net ne ežeras.
   Svarbiausia buvo žmonės.
   Kadangi žygio tema buvo empatija ir nesmurtinė komunikacija, kalbėjome apie Žirafą ir Šakalą – du simbolinius bendravimo būdus. Ir, atrodo, tą dieną ne vienas turėjome progą pastebėti, kaip mumyse kalba ir vienas, ir kitas. Kaip reaguojame, kai viskas vyksta ne pagal planą. Kaip mokame išgirsti vieni kitus. Kaip gebame palaikyti, kai kažkam šalta, šlapia ar tiesiog sunku.
   Galų gale paaiškėjo, kad empatijos kartais geriausiai išmokstama ne klasėje ir ne teorijoje, o tada, kai lyja, o tu vis tiek eini pirmyn kartu su kitais.
   Todėl šį žygį prisiminsime dar labai ilgai. Ne dėl lietaus. Nors jo tikrai netrūko. O dėl šypsenų, bendrystės, pokalbių, karštos arbatos ir jausmo, kad net ir pačią lietingiausią dieną galima paversti labai šilta.
   Ir taip, hotdogai po kelių kilometrų lietuje skanūs maždaug tris kartus labiau nei įprastai. 🌭😊
   Ačiū Vytautei už įkvepiančią dieną, mokiniams už puikią nuotaiką, mokytojams už pagalbą ir visiems, kurie įrodė, kad bendrystė kartais yra stipresnė net už lietų. ☔❤️

Daina Kurienė